Knyga 55 atsigręžimai

Knyga 55 atsigręžimai

Prekės kodas:Lit697
Prieinamumas:Sandėlyje
Kaina: 4,65€

Autorius Kilnutė Garnytė-Riškuvienė

Knygoje spausdinamos 55 miniatiūros, tinkančios ir suaugusiems, ir vaikams,su spalvotomis nuotraukomis. Autorė atskleidžia vidinius išgyvenimus, jautrius aplinkos stebėjimus, reakcijas į besikeičiantį pasaulį. Neretai ji grįžta į vaikystės prisiminimus, vaikšto keliais, kuriuos kažkada praėjo. Kūrėja skaitytojui siunčia žinią, kad ir mažuose dalykuose gali užgimti dideli stebuklai, tik reikia juos norėti pamatyti. Dažna miniatiūra turi pamokomą pabaigą.

Leidykla Litera

72 psl.

Prekes išsiunčiame kasdien.

 

Maži stebuklai

                                       

Buvau visai nedidelė mergaitė, kai pro mūsų sodybą vos ne kasdien praeidavo senas, o gal dar ir ne visai senas žmogus. Tas senelis nesenelis slinkdavo susikūprinęs, nuleidęs galvą ir, atrodė, nieko daugiau nematė, tik savo neaiškios spalvos batus. Kaimynai nekreipdavo dėmesio, buvo pratę, kad niekas neatsakys į jų pasisveikinimą, o ir patys dienos pagarbinimo neišgirs.

Bijojau to žmogelio, bet ir magėjo pakalbinti. Vien todėl, kad išsiaiškinčiau ar jis kartais nėra aklas ir kurčias. Todėl kartą pasekiau iš paskos. Jo veidas neatrodė labai jau blogas ar piktas, greičiau nelaimingas. Prisigretinusi strykčiojau tai ant vienos kojos, tai ant kitos ir tauškiau apie tai, jog čia gyvenu ir dažnai jį matau einantį pro šalį ir kad jis man labai patinka. Tačiau senelis vis tylėjo.

Praradusi bet kokią viltį sulaukti atsakymų į savo plepėjimus, kyštelėjau panosėn didelį pienės žiedą, ant kurio ropojo, mano manymu, pats gražiausias pasaulyje padaras – maža boružėlė. Žmogelis sustojo, jo akys išsiplėtė. „Vaje, kaip gražu…“ nutęsė. Pirmą kartą išgirdau jo pavargusi balsą. Lengviau atsikvėpiau, lyg laimėjusi didžiulį mūšį. Įsidrąsinusi paklausiau, negi jis niekada nematė pienės. Senukas liūdnai paaiškino, jog nieko nėra matęs, tik pilką kelią, tik pilkus batus. Laiminga jam rodžiau žydrą dangų, minkštučiukus baltus debesėlius, žydinčias liepas ir jose dūzgiančias bites. Jis dairėsi aplink ir šypsojosi plačia bedante burna, staiga padidėjusiomis akimis.

Palydėjau savo naująjį draugą iki didžiojo kelio, už kurio man mama buvo prisakiusi nežengti nė žingsnio. Senelis, perėjęs plentą, nuėjo tolyn, palikęs mane išsižiojusią iš nuostabos. O stebėjausi todėl, kad taip apsirikau: nebuvo jis toks senas ir kuprotas, ir žingsnis dabar buvo spartesnis ir linksmesnis. Nesupratau tada vieno – kaip jis galėjo nepastebėti pienių, juk jos tokios ryškios.  

Parašyti įvertinimą



Pastaba: HTML nėra išverstas!

Blogas           Geras